Puslaidininkiai

Puslaidininkiai – medžiagos, kurių elektrinis laidumas yra tarp metalų ir dielektrikų. Esant ypač žemai temperatūrai (0 K), visos puslaidininkio medžiagos jungtys užpildytos ir laisvųjų krūvininkų nėra. Šildant ar apšviečiant puslaidininkį elektromagnetine spinduliuote, jame atsiranda laisvųjų elektronų ir skylių (vietų, iš kurių yra išlėkę elektronai, ir kurių krūvis yra teigiamas). Energija, dėl kurios puslaidininkyje atsiranda laisvųjų krūvininkų, vadinama aktyvacijos energija.

Gryną puslaidininkį įjungus į elektros srovės grandinę, laisvieji elektronai juda prieš lauko kryptį, o skylės – lauko kryptimi. Toks laidumas vadinamas savituoju. Kuo didesnė temperatūra, tuo didesnis puslaidininkio laidumas ir mažesnė varža.

Puslaidininkių krūvininkų koncentracija keičiama į juos dedant priemaišų, kurių atomai ir jonai išsidėsto gardelės mazguose ir yra papildomi elektronų šaltiniai. Elektroninis priemaišinis laidumas vadinamas n tipo laidumu (jei įterpiamos donorinės medžiagos) arba p tipo laidumu (jei įterpiamos akceptorinės medžiagos).

Elektronai neigiamas, o skylės teigiamas.

p – puslaidininkai – elektr. daugiau nei skylių p > n

n – puslaidinkiai – skylių daugiau, nei elektron. n < p

n – neutralūs puslaidininkiai gamtoje randami

Puslaidininkių sandara

Kitaip negu dielektrikai puslaidininkiai praleidžia elektros srovę. Nuo metalų puslaidininkiai skiriasi tuo, kad jų savitoji varža kitaip priklauso nuo temperatūros: kylant temperatūrai, ji ne didėja, bet mažėja.

Elektroninis laidumas

Kaitinant germanį, dėl atomų šiluminių virpesių energijos dalis kovalentinių jungčių suyra ir kristale atsiranda laisvųjų elektronų. Išsilaisvinusių elektronų negali pagauti kaimyniniai atomai, nes jų valentinės jungtys prisotintos. Laisvieji elektronai, išorinio lauko veikiami, juda kristale ir sukuria elektrinio laidumo srovę. Puslaidininkių laidumas, sąlygojamas juose esančių laisvųjų elektronų, vadinamas elektroniniu laidumu. Kylant temperatūrai, nutrūkusių jungčių daugėja, vadinasi, ir laisvųjų elektronų daugėja. Kaitinant puslaidininkį nuo 300 iki 700 K, laisvųjų krūvininkų skaičius padidėja nuo 1017 1/m3 iki 1024 1/m3. Dėl to sumažėja varža.

Skylinis laidumas

Nutrūkus kovalentinei jungčiai, atsiranda laisva vieta, į kurią gali pereiti kaimyninio atomo vienas elektronas, o į jo vietą – kito atomo elektronas ir t.t. Vietos, kurioje trūksta elektrono, netvarkingas judėjimas suprantamas kaip teigiamojo elektros krūvio, vadinamo skyle, judėjimas. Skylės padėtis nėra nekintama. Nenutrūkstamai vyksta toks procesas. Vienas elektronas peršoka į kito atomo skylė ir ten sudaro užtikrinančią atomo jungtį. Toje vietoje, iš kurios peršoko elektronas atsirado nauja skylė. Taigi skylė gali judėti visu kristalu.

Kol nėra išorinio lauko, tai skylės, atitinkančios teigiamus krūvius, juda chaotiškai. Kristalui atsidūrus elektriniame lauke, skylės pradeda judėti kryptingai – atsiranda – skylinio laidumo srovė.

Donorinės ir akceptorinės priemaišos

Puslaidininkių laidumas labai priklauso nuo menkiausių priemaišų kiekio juose. Esminė puslaidininkių ypatybė yra ta, kad, juose esant priemaišų, šalia savojo laidumo atsiranda papildomas – priemaišinis laidumas. Keičiant priemaišų koncentraciją, galima gerokai pakeisti vieno ar kito ženklo krūvininkų skaičių. Dėl to galima pagaminti puslaidininkius su vyraujančia neigiamų arba teigiamų krūvininkų koncentracija. Ši puslaidininkių ypatybė leidžia juos plačiai taikyti praktikoje.

Puslaidininkiniai elektronikos elementai

Puslaidininkiniai diodai

• Lygintuviniai diodai naudojami kintamajai srovei išlyginti ir paversti nuolatine. Lygintuvinių diodų maksimalus darbo dažnis paprastai neviršija 50 kHz.
• Aukštadažniai diodai skirti aukštojo dažnio (iki kelių GHz) srovėms lyginti, detektuoti signalus. Svarbiausias parametras yra maksimalus darbo dažnis ir sandūros talpa.
• Impulsiniai diodai dirbta perjungimo režimu, kada diodas atviras arba uždarytas.

Atvirkštiniai Šotkio diodai

• Atvirkštiniuose (inversiniuose) dioduose tunelinis pramušimas vyksta tik veikiant atbulinei įtampai. Pasižymi labai didele veikimo sparta ir mažu jautrumu temperatūrai.
• Šotkio diodai pasižymi mažesne slenkstine tiesiogine įtampa U0 (0,3 tarp 0,5 V) nei diodai su pn sandūra (0,7 tarp 0,85 V). Didelės galios Šotkio dioduose susidaro mažesni energijos nuostoliai ir jie naudojami lygintuvuose, o mažos galios diodai naudojami aukšto dažnio įrenginiuose dėl didelės veikimo spartos.

Varikapai

• Tai kondensatoriai, kurių talpa kinta priklausomai nuo sandūros atbulinės įtampos. Pagrindiniai parametrai: sandūros barjerinė (varikapo) talpa (nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų pikofaradų); perdengimo koeficientas; kokybė;

Fotodiodai

• Jungiami atgaline kryptimi arba be išorinio įtampos šaltinio. Šviesos srautas padidina elektronų ir skylių koncentraciją pn sandūroje ir stiprėja per ją tekanti dreifinė srovė, kuri mažai priklauso nuo atbulinės įtampos. Neprijungus išorinės įtampos šaltinio fotodiodas dirba kaip foto generatorius. Tada grandine teka srovė, proporcinga.

Šviesos diodai (spinduoliai) 

• Krūvininkų rekombinacijos metu išsiskirianti energija gali būti išspinduliuota šviesos kvantais (fotonais), kurių energija ir lambda priklauso nuo krūvininkų energijos. Šviesos diodo, perjungimo laikas iki 0,1 ns.

Puslaidininkiniai lazeriai

• Koherentinės šviesos šaltiniai. Jo lygiagretūs paviršiai, statmeni užtvariniam sluoksniui, nušlifuojami ir tampa dalį (20 tarp 40 %) šviesos atspindinčiais veidrodžiais. Pradedama generuoti šviesa tik kai srovės stiprumas viršija slenkstinę reikšmę ( apie 103 A/cm2) ir susikuria teigiamas grįžtamas ryšys. Mažo tūrio (apie piko m3),  iki 70 %, pasižymi didele greitaveika (10-10 s).

Optronai

• Prietaisai sudaryti iš šviesos diodo, optinio kanalo. fotoimtuvo (fotorezistoriaus, fotodiodo, fototranzistoriaus ar fototiristoriaus). Nėra grįžtamojo ryšio tarp įvesties bei išvesties grandinių. Įvesties parametrai apibūdinami kaip šviesos diodų parametrai, išvesties – panašiai kaip fotoimtuvų.Nedidelis naudingumo koeficientas. Plačiau naudojami galvaniškai atskiriant elektros grandines.

Tranzistoriai

Tranzistroius – Elementas sudarytas mažiausiai iš dviejų pn sandarų. Turi tris elementus emiteris, bazė ir kolektorius. Bazė plona, kelių mikrometrų, emiteris ir kolektorius storesni.

Dviejų tupų npn ir pnp. Dažniau naudojami PNP, egzistuoja trijų rūšių srovės – emiterinė srovė E teka per emiterį , bazės srovė, teka per bazę ir kolektorinė, kuri teka per kolektorius. Tarp emiterio ir bazės, tarp bazės ir kolektoriaus.

Tranzistoriaus pagrindinės paskirtis yra pagrindinė paskirtis sustiprinti signalą.

Darbo rėžimai:

• Stiprinimo – Emiterio sandūra tiesioginė, kolektorinė sand
• Uždarymo
• Stoties
• Inversinis

Pranašumai ir trūkumai

Išoriniai veiksniai turi labai didelė įtaką puslaidininkiams, todėl konstruktiškai talpinama į uždarą korpusą.

Lempos yra labai didelės, o su tranzistoriais labai sumažinami gabaritai. Joms reikia papildomo maitinimo. Puslaidinikiams nereikia. Lempų kaina yra gerokai didesnė.

Tačiau lempų signalas yra daug švaresnis, stiprinant, todėl jos yra naudojamos stiprintuvose. Lempos nebijo pramušimo įtampos.

Tranzistoriaus jungimo būdai

Bendros bazės, bendrojo emiterio ir bendrojo kolektoriaus. Trys jungimo būdai.

Stiprintuvai

Diferiancilei stuprintuvai. Įvairių rūšių ir konstrukcijos egzistuoja. Tranzistoriniai, lempiniai, hibridiniai stiruptinuvai klasifikuojami pagal konstrukcija. Kitas klasikavimo būdas pagal stiprinimo rūšį galios, įtampos ir srovės. Dar skirstomas Plačiajuoščiai (didelių dažnių diapazoną) stprinimas arba siaurajuostis (stiprina vieną konkretų dažnį). Dar kitas skirstimas aukšto ir žemo dažnio stiprintuvai.

Tačiau stiprintuvai turi tokius bjaurius dalykus kaip iškraipymai. Stiprintuvas nesugeba idealiai atkartoti signalo ir jį stiprindamas iškraipo. Dėl stiprinimo elementų, tranzistorių ir atsiranda iškraipymai. Yra trys rūšys: amplitudiniai, dažniniai ir faziniai.

Stiprintuvų parametrai koeficientai: įtampos, srovės ir galios koeficientai.

Daugiapakopis stiprintuvas

Stiprinimo laipsniai, jų kiekis priklauso nuo paskirties. Kuo daugiau galios K(dB), tuo daugiau lapų ir stiprintuvo laipsnių. K = k1 * k2 * k3  …. Kn

Paima silpną signalą ir sustiprina K1 laipsniu, po to K2 laipsniu ir t.t.

Triukšmo slopinimas būdas, sumažėja triukšmas, bet sumažėja ir sustiprinimas.

Dažnių juosta

Signalo stiprinimo priklausomybė nuo dažnio?

Dažnių juostos plotis delta f = f2 – f1 šioje vietoje stiprintuvas stiprina, kas patenka į dažnių juostą, kas nepatenka ne.

Stiprintuvų projektavimas

Pradžiai reikia žinoti savo stiprinimo elemento įėjimo ir išėjimo charakteristikas. Įėjimo voltampermetrinę charkteristika.

Sekantis etapas nustatyti stiprintuvo darbo tašką.

Toliau naudojantis formulėmis suskaičiuojama, kokių parametrų reikės komponentų. Kondensatorių, varžų ir t.t.

RC ryšio stiprintuvas. Jeigu per kondesatorių sujungta.

LC ryšio stiprintuvas. Sujungtos pakopos induktyviniu būdu per ritę. Dažniausiai naudojamas LC ryšio stiprintuvas. Veikia per virpesių kontūrą, kuris sukuria papildomą signalą.

Galvaninio ryšio stiprintuvas. Tiesiogiai sujungta per laidą.

Operacinis stiprintuvas. Stiprina ne viena garsą, stipriną visų rūšių signalus, skaitmeninius ir .t.t. Stiprina signalą pagal sinusoide.

Elektromagnetinės bangos

 Elektromagnetinė banga yra kintamų elektrinio ir magnetinio laukų sklidimas aplinka

Savybės:

• Yra skersinės bangos.
• Atspindys
• Lūžimas
• Difrakcija – bangų užlinkimas už kliūties
• Interferncija – min ir maximumu kaita
• Energijos pernešimas

Elektromagnetinių bangų skalė

Nuo gama, rengteno, ultravioletiniai, regimieji, radijo bangos

Bangų klasifikacija

Ilgosios, vidutinios, trumposios, ultratrumposios, metrinės, decimetrinės, centimetrinės, milimetrinės.

Sklidimo būdai

• Tiesia linija (kai nėra kliūčių, arba taip sklinda trumpabangis spinduliavimas).
• Atspindėdamos pakaitomis tai nuo jonosferos, tai nuo Žemės paviršiaus (taip sklinda 3 MHz – 30 MHz radijo bangos).
• Užlinkdamos už Žemės paviršiaus (taip daugiausia sklinda didžiausio ilgio radijo bangos).

Radijo ryšys – informacijos perdavimas radijo bangomis. Svarbiausi elementai: siųstuvas, imtuvas ir retransliatorius.

Radijo ryšio principas

• Siųstuvo antenoje sukuriami aukšto dažnio elektromagnetiniai virpesiai.
• Elektromagnetiniai virpesiai erdvėje apie anteną sukuria į visas puses plintančią tokio pat dažnio elektromagnetinę bangą
• Imtuvo ant. elekromagnetinė bangą indukuoja tokio pat dažnio elektromagnetinius virpesius, kurie ir yra užfiksuojami

Radijo imtuvo schema

Virpesių kontūrui

Radijo ryšiui naudojami aukštojo dažnio neslopinomieji elektromagnetiniai virpesiai. Juos sukelia puslaidininkinis aukštojo dažnio generatorius.

Šį generatorių sudaro virpesių kontūras, srovės šaltinis, tranzistorius, ritė (Li), turintį indukcinį ryšį su virpesių kontūru.

Induktyviniu būdu – teka srovė dažniu F1 ir sukuria elektromagnetiniu lauką F1 ir kitoje ritėje priima tokį patį elektromagnetinį lauką ir joje teka srovė tokiu pačiu dažniu F2.

Elektrinis rezonansas – jeigu išorinis dažnis sutampa su savuoju dažniu, tam signalui labai išauga amplitudė ir yra nustelbiami visi kiti dažniai. Radijos stoties nustatymas pagrįstas elektriniu rezonsansu.

Radijo imtuvo veikimo principas

Priimamas signalas, perduodamas į aukšto dažnio stiprintuvą – kuris sustiprins laibai silpną signalą. Sustiprinus iki tam tikro lygio, toliau siunčiame į detektorių (kuris nufiltruoja visiškai aukštą dažnį ir palieką tik žemą dažnį) ir gauname žemo dažnio virpesius. Toliau siunčiame į žemo dažnio stiprintuvą. Ir galų gale atkuriame garsas su kolonėle.

Žemo dažnio virpesiai – norint perduoti informaciją reikia dviejų bangų (aukšto ir žemo). Siunčiant abu signalus jie sudedami į moduliuotą signalą.

Garso pavertimas į radijo bangas

Aukšto dažnio harmoninių virpesių generatorius – jį sudaro virpesių konturas, induktyviniu būdu prijungta antena ir stiprinimui tranzistorius.

Įkrovus kondensatorių, virpesių kontūre atsiranda slopinomieji elektromagnetiniai virpesiai, kurių dažnis priklauso nuo kontūro parametrų: ritės induktyvumo ir kondensatorio talpos:

Juos keičiant galima gauti reikiamo dažnio elektromagnetinius virpesius. Kad jie nesloptų, reikia kompensuoti kiekvieno periodo energijos nuostolius, taigi kontūrui periodiškai tiekti nuolatinės įtampos šaltinio energiją.

Moduliacija – garso ar vaizdo bangų pavertimas į elektromangetines, radijo bangas. Dažniausiai naudojama amplitudinė moduliacija.

Telefoniniui ryšiui taikomi du moduliavimo būdai: amplitudės moduliavimas ir dažnio moduliavimas.

Amplitudės moduliavimas – aukštojo dažnio virpesių amplitudės keitimas garsiniu dažniu.

Šie aukštojo dažnio virpesiai vadinami moduliuotaisiais virpesiais.

Dažnio moduliavimas – aukštojo dažnio virpesių dažnio keitimas garsiniu dažniu.

Maitinimo šaltiniai

Maitinimo šaltiniai – tai elementų ir įtaisų kompleksas, skirtas skirtingų elektros įrenginių aprūpinimui (maitinimui) elektros energiją.

Maitinimo šaltiniai skirstomi į pirminius ir antrinius.

Pirminiai elektros maitinimo šaltiniai keičia įvairių rūšių energiją (vėjo, vandens, saulės, cheminės reakcijos ir t.t.) į elektros energiją, o antriniai elektros maitinimo šaltiniai ima pirminio maitinimo šaltinio elektros energiją, pakeičia jos parametrus (įtampą, srovę, formą) ir perduoda vartotojui. Jie skirstomi į analoginius, impulsinius bei inventorinius ir konverterinius.

Seniausiai atsirado ir labiausiai paplitę yra analoginiai maitinimo šaltiniai. Jie paprasti, pigūs, patikimi. Tačiau jų naudingo veikimo koeficientas siekia tik 0,6. Impulsiniai maitinimo šaltiniai nuo analoginių skiriasi įtampos stabilizatoriumi. Jis veikia impulsiniu režimu. Tai sumažina energijos nuostolius. Naudingo veikimo koeficientas padidėja iki 0,8. Tai leidžia sumažinti aušintuvą ir tuo pačiu maitinimo šaltinio dydį.

Inverteriniai bei konverteriniai maitinimo šaltiniai keičia nedidelę nuolatinę įtampą į didesnę kintamą ar nuolatinę. Pradėjus gaminti aukštos įtampos tranzistorius atsirado, taip vadinami, netransformatoriniai maitinimo šaltiniai. Literatūroje jie dar vadinami impulsiniais šaltiniais. Tikslesnis tokio maitinimo šaltinio pavadinimas būtų – maitinimo šaltinis su įterptu padidinto dažnio impulsinės įtampos keitikliu. Šie maitinimo šaltiniai plačiai naudojami kompiuterinėje technikoje. Jų naudingo veikimo koeficientas viršija 0,8.

Maitinimo šaltiniai būna įvairų dydžių, įvairių paskirčių. Taupančios lemputės labai bijo įtampos svyravimų, jos sunkonstruotos pastoviai įtampai.

Antriniai elektros maitinimo šaltiniai ima pirminio maitinimo šaltinio elektros

energiją, pakeičia jos parametrus (įtampą, srovę, formą) ir perduoda vartotojui. Jie skirstomi į:

• analoginius
• impulsinius
• inverterinius ir konverterinius

Seniausiai atsirado ir labiausiai paplitę yra analoginiai maitinimo šaltiniai. Jie paprasti, pigūs, patikimi. Jų apkrova gali keistis nuo 0 iki maksimalios reikšmės. Tačiau jų naudingo veikimo koeficientas siekia tik 0,6. Daug energijos virsta šiluma. Jie dideli ir sunkūs. Juose naudojamas didelis, sunkus transformatorius, dažniausiai keičiantis sinusinę 50 Hz dažnio įtampą. Šių šaltinių įtampos stabilizatorius išskiria daug šilumos. Todėl reikalingas didelis aušintuvas. Yra labai neigiama šių maitinimo šaltinių savybė. Įvykus įtampos stabilizatoriaus gedimui, dažnai labai padidėja išėjimo įtampa. Tai gali sugadinti radioaparatūrą, kuri yra daug kartų brangesnė už patį maitinimo šaltinį.

Impulsiniai maitinimo šaltiniai nuo analoginių skiriasi įtampos stabilizatoriumi. Jis veikia impulsiniu režimu. Tai sumažina energijos nuostolius. Naudingo veikimo koeficientas padidėja iki 0,8. Tai leidžia sumažinti aušintuvą ir tuo pačiu maitinimo šaltinio dydį. Tačiau impulsiniuose maitinimo šaltiniuose apkrovą galima keisti nedidelėse ribose. Atjungus apkrovą maitinimo šaltinis gali sugesti.

Inverteriniai bei konverteriniai maitinimo šaltiniai atsirado seniai. Jie keisdavo elektrocheminių maitinimo šaltinių, saulės baterijų nedidelę nuolatinę įtampą į didesnę kintamą ar nuolatinę. Pvz., automobilio 12 V nuolatinę įtampą pakeisdavo į 220 V ( ir didesnę).

Konverteriniai maitinimo šaltiniai skirstomi į:

• vientakčius
• dvitakčius

Vientakčiai yra mažesnės galios -iki 100 w, o dvitakčiai – virš 100w.

Pagal veikimo principą vientakčiai konverteriniai maitinimo šaltiniai skiriami į:

• autonominius
• priklausomus (su galios stiprintuvu)

Autonominiai būna:

• su srovės jutikliu
• su RC grandine

Priklausomi būna:

• su valdančiu inverteriu
• integriniai

Pagal išėjimo galią antriniai maitinimo šaltiniai skirstomi į: mažos galios (iki 10 W), vidutinės

tarp 100) W, padidintos galios (100 tarp 1000) W ir didelės galios (virš 1000 W).

Pagal išėjimo įtampas skirstomi į: žemos įtampos (iki 100 V), vidutinės (100 tarp 1000)V, aukštos įtampos (virš 1000 V).

Pagal išėjimo įtampos pastovumą: nestabilizuotus ir stabilizuotus.

Pagal maksimaliai leistiną išėjimo įtampos nuokrypą nuo nominalo: mažo tikslumo (virš 5%),7 vidutinio (1 ė 5)%, didelio tikslumo (0,1 ė 1)%, precizinius (mažiau 0,1%).

Pagal išėjimo įtampos pulsacijas: mažos ( mažiau 0,1%), vidutinės (0,1 ė 1)%, didelės (virš 1%).

Pagrindiniai maitinimo šaltinio parametrai.

Pirminio maitinimo šaltinio – elektros tinklo parametrai:

• Dažnis 50Hz ( 60Hz ) ± 2,5Hz
• Įtampos kitimo ribos ±10% (187 – 242)V (nominali į tampa Un = 220V)
• Netiesiniai iškraipymai, mažiau nei 7%.
• Sinusiniai trikdžiai (1 ė 3)% nuo Un
• Impulsiniai trikdžiai (5 ė 10)% nuo Un impulsų trukmė ė 1 pikoS ė 100mS

Antrinio maitinimo šaltinio parametrai:     

• Išėjimo įtampa
• maksimali apkrovos srovė
• išėjimo įtampų pulsacija
• naudingo veikimo koeficientas
• stabilizacijos koeficientas
• vidaus varža
• išėjimo įtampų nestabilumas
• tūris dm3 ir masė kg

Alesandro Volta pirmasis parodė, kad tarp skirtingų metalų, įleistų į tam tikrus skysčius (elektrolitus), atsiranda potencialų skirtumas ir taip, panaudojant cheminę energiją, galima gauti nuolatinę srovę. Šis įrenginys dažnai vadinamas tiesiog elementu. Potencialų skirtumas (sukeltas elemento cheminių kitimų) vadinamas elektrovara, o jos dydis priklauso nuo naudojamų metalų. Keletas sujungtų kartu tokių elementų sudaro bateriją.

Lygintuvai

Lygintuvai – prietaisai, verčiantys kintamąją srovę nuolatine. Pagrindinis lygintuvo komponentas – puslaidininkinis diodas.

Transformatorius

Tai įtaisas, kuris pakeičia kintamos įtampos ar srovės parametrus (U,I). Transformatorių sudaro uždara feromagnetinė šerdis ir dvi ar daugiau apvijų. Šerdys gali būti strypinės – P, žiedinės -O, gaubtinės – Ш tipo.

Jos surenkamos iš atskirų metalinių plokštelių arba suvyniotos iš metalinių juostų. Apvija, prie kurios prijungiama įtampa – pirminė, iš kurios įtampa imama – antrinė. Apvijos gali būti sluoksninės (viena virš kitos) ir sekcijinės (šalia viena kitos).

Transformatoriaus veikimo principas. Transformatorius dirba dviem režimais:

• tuščios eigos;
• su apkrova.

Tuščios eigos metu 2.9 pav. antrinėje apvijoje srovės nėra. Veikiant kintamai įtampai U1 pirmine apvija teka tuščios eigos srovė I1t , kuri sukuria magnetovaros jėgą I1t W1 .Magnetolaidyje atsiranda magnetinis srautas F1, kuris dalijasi į dvi dalis. Vienas, pagrindinis, srautas teka per šerdį, kitas – per orą. Jis vadinamas sklaidos magnetiniu srautu. Magnetinis srautas, tekantis šerdimi, indukuoja pirminėje apvijoje evj E1, kuri kompensuoja prijungtos įtampos U1 dalį, o antrinėje apvijoje – evj E2. Pirmine apvija teka pradinė (tuščios eigos) srovė I1t , kurios dydis priklauso nuo sklaidos srautų ir nuostolių dydžio. Evj. dydis priklauso nuo apvijos vijų skaičiaus. Energiją iš pirminės apvijos į antrinę perduoda kintamas magnetinis srautas. Galvaninio ryšio tarp abiejų apvijų nėra.

Generatorius – elektros mašina, elektromagnetine indukcija mechaninę energiją paverčianti elektros energija. Generatoriai galingose elektrinėse įvairių rūšių energiją (vandens, vėjo, anglių, mazuto, atomo ir kt.) verčia elektros energija. Jie priskiriami prie sudėtingesniųjų elektros mašinų.